Specialiojo pedagogo veikla

 

SPECIALIOJO PEDAGOGO VEIKLA DARŽELYJE:

 Specialusis pedagogas teikia specialiąją pedagoginę pagalbą vaikams, turintiems intelekto sutrikimų, specifinių pažinimo sutrikimų (neišlavėjimų), emocijų, elgesio ir socialinės raidos sutrikimų, lėtinių somatinių ir neurologinių sutrikimų, kompleksinių sutrikimų ir ribotą intelektą.

 

  • Atlieka pedagoginį vaikų vertinimą, nustato vaikų žinių, mokėjimų, įgūdžių, gebėjimų lygį ir jų atitikimą ugdymo programoms bei įvertina pažangą darželyje;
  • Bendradarbiauja su pedagogais, specialiųjų poreikių vaikų tėvais (globėjais, rūpintojais), kitais asmenimis, tiesiogiai dalyvaujančiais ugdymo procese, darželį aptarnaujančios pedagoginės psichologinės tarnybos specialistais;
  • Numato ugdymo tikslus ir uždavinius bei jų pasiekimo būdus ir metodus, atitinkančius specialiųjų poreikių vaikų poreikius bei galimybes, ir juos taiko;
  • Rengia sutrikusių funkcijų lavinimo individualias, pogrupines ir grupines programas;
  • Padeda specialiųjų poreikių vaikams įsisavinti ugdymo turinį (specialiojo pedagogo kabinete ar grupėje) ir lavina jų sutrikusias funkcijas, atsižvelgdamas į kiekvieno specialiųjų poreikių vaiko gebėjimus, ugdymosi galimybes, mokymosi ypatumus;
  • Pataria pedagogams, kaip pritaikyti specialiųjų poreikių vaikams mokomąją medžiagą ir mokymo priemones, rengti ugdymo programas;
  • Teikia metodinę pagalbą pedagogams, specialiųjų poreikių vaikų tėvams (globėjams, rūpintojams) ir kitiems asmenims, tiesiogiai dalyvaujantiems ugdymo procese, ir juos konsultuoja specialiųjų poreikių vaikų ugdymo klausimais;
  • Naudoja ugdymo procese mokymo priemones atsižvelgdamas į specialiųjų poreikių vaikų amžių, specialiuosius ugdymosi poreikius, individualius gebėjimus ir ugdymo turinį;
  • Dalyvauja vaiko gerovės komisijos veikloje;
  • Taiko savo darbe specialiosios pedagogikos naujoves.

Šiais 2019-2020 mokslo metais specialiojo pedagogo pagalba teikiama 6 vaikams.

Specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams pagalbą teikia dvi specialiosios pedagogės: Eglė Norvaišienė ir Vida Stončienė.

 

Kada pradėti mokyti vaiką pažinti spalvas

      Užgimimo akimirką žmogus iš prislopinto šešėlių pasaulio patenka į tikrą spalvų mulen ružą. Tūkstančiai atspalvių mirguliuoja prieš bejėges akutes ir kviečia – atsimerk. Prireiks ne vienerių metų, kol žmogutis išmoks tas spalvas pavadinti. Tėvų patirtis sako, kad išmokyti vaiką pažinti spalvas – nė kiek ne lengviau nei išmokyti skaityti. Net ir 3 metų puikiai kalbantis vaikas lyg niekur nieko prašo: „Mamyte, noriu tų ryškiai mėlynų braškių“.


Ar kvaršinti galvą iki metų

Metukų sulaukusio vaiko žodyne tikrai nebus vietos spalvoms. Tik tai nereiškia, kad jis nesugeba atskirti raudono kibirėlio nuo mėlyno. Tiesiog dar neatėjo laikas to pasakyti žodžiais. Ta mama, kuri ir kelių mėnesių kūdikiui kalba apie mėlyną dangų, žalią žolę ir geltoną saulę pasako daugiau žodžių, bet suteikia vaikui labai reikalingos informacijos. Vėliau, kai ateis laikas rimčiau mokytis spalvų, ta informacija išplauks į paviršių ir mažylis bent jau pagrindinius spalvotus daiktus ir reiškinius iškart susies su spalvomis.

Spalvų pažinimo taisyklės
Yra kelios taisyklės, kurių vaikų psichologai pataria laikytis mokant vaiką pažinti spalvas.

Pirma taisyklė. Paprasčiau nei paprasta – nepamirškite vardindami vaiką supančius daiktus pasakyti ir kokios jie spalvos.
Antra taisyklė. Pirmiausia įvardinkite grynas spalvas, o ne atspalvius ir pustonius. Pakaks, jei pirmaisiais metais kūdikis susipažins tik su juoda, balta ir LEGO spalvomis. Ar kada pagalvojote, kodėl LEGO gamintojai, kurdami kaladėles kūdikiams, apsiribojo tik pagrindinėmis 4 spalvomis (raudona, geltona, žalia ir mėlyna)? Labai mažai spalvų ir kituose kūdikių žaisluose. Išmokti pirmąsias 4 spalvas vaikui sunkiausia. Tai tas pat, kaip suaugusiajam išmokti natas, o paskui jau lengvai skaityti jų raštą. Kai išmoksta pagrindines 4 spalvas, vaikas su kitomis „susidraugauja“ daug greičiau ir lengviau – pakanka tik kelis kartus įvardinti, ir vaiko pasąmonė susieja daiktą su spalva. Kai nupirksite žydras pirštinaites, vaikas tuoj pat susipažins su šia spalva ir įsimins ją amžiams.

Trečia taisyklė. Tos spalvos, kuriomis pavaizduoti gamtos reiškiniai, gyvūnai, daiktai knygutėse turi sutapti su tikromis spalvomis. Jei rodote knygutę, kurioje meškučiai rausvi, vaikui bus labai sunku susigaudyti, kodėl tikrieji iš zoologijos sodo yra rudi. Dėl šios priežasties psichologai bent jau pirmaisiais metais pataria nepirkti kūdikiui mėlynų kiškių, žalių drambliukų ir raudonų beždžionėlių.
Ketvirta taisyklė. Turėkite pakankamai spalvotų kaladėlių ar kamuoliukų, kortelių ar skudurėlių, kuriuos galėtumėte rodyti įvardindami spalvas. Žaislų parduotuvėse rasite įvairių loto, mokančių pažinti spalvas. Galite ir namie prisigalvoti panašių žaidimų. Pavyzdžiui, mokykite vaiką uždėti kaladėlę ar sagą ant tos pačios spalvos kartono lapo. Jei turite flomasterių, kurių antgaliai spalvoti, galite žaisti tokį žaidimą: nuimkite visus antgalius ir paprašykite, kad vaikas uždėtų flomasteriams jų „kepurėles“ atitaikydamas spalvą (žaidžiant šį žaidimą itin lavėja ir smulkioji vaiko rankų motorika). Žaidžiant šiuos spalvų žaidimus galioja ankstesnis patarimas – viską pradėkite nuo 4 pagrindinių spalvų ir tik tada, kai vaikas su jomis gerai susipažins, imkitės pažinti kitas.
Penkta taisyklė. Puikus spalvų mokymo būdas – piešimas. Metukų vaikas jau noriai čiupinėja pieštukus ar flomasterius, bando mėgdžioti suaugusiojo judesius piešiant – brėžia brūkšnius, suka apskritimus. Leiskite vaikui pasirinkti norimą spalvą, tik įvardinkite, kokia ji. Labai greitai paaiškės, kokios spalvos vaikui gražiausios – jis tos spalvos pieštukų sieks pirmiausia.